NAUJIENOS

PRAŠYČIAU ŠAUKŠTELIO IKRŲ!

 

Mažulyčiai, sūrūs, valgomi su blynais ir grietine, laikomi prabangos simboliu, nors ilgai buvo tiesiog valstiečių maisto raciono dalis. Taigi, šįkart ant šefo padėklo tikras delikatesas – ikrai!

Teigiama, kad rusų valstiečiai ikrus, kaip maisto šaltinį, atrado dar XII amžiuje ir sėkmingai jais papildydavo žiemą savo racioną – prisūdydavo pilnas statines. Panašu, kad tada ikrai buvo valgomi tikrai ne šaukšteliais, kaip dabar. Kas pasikeitė? Pasak legendos, ikrų statusą pakeitė XVI amžiuje Rusiją valdęs caras Ivanas Rūstusis, kuriam užteko vos kartą paragauti ikrų, kad nuo paprastų valstiečių stalo jie pakiltų iki delikatesų pjedestalo. Iki šiol pamenu kartą matytą filmą, kuriame žiemą rusų didikai tiesiog iš užšalusio vandens telkinio traukia didžiules žuvis, prapjauna jų pilvą ir pilnomis saujomis semia ikrus, kuriuos čia pat ir valgo.

Iš tikrųjų net ir šiais laikais ne vieną nuo noro paragauti ikrų gali atgrasyti jų kaina. Tiesa, būtina paminėti, kad ikrų yra ne vienos rūšies, nuo ko priklauso ir tai, kiek plačiai turėsite praverti savo piniginę. Išradingieji pramonininkai sukūrė netgi dirbtinius ikrus, kurių indelį bet kuriame prekybos centre galite įsigyti vos už kelis eurus. Tik šie želatininiai rutulėliai su ikrais turi bendro tiek pat, kiek obuolys su kamuoliu – tikriausiai nesusigundysite atsikąsti antrojo, kad ir koks ryškus ar apvalios formos jis būtų.

Garsiausiais laikomi didžiojo eršketo, arba belugos, ikrai. Ši žuvis laikoma seniausia pasaulyje. Manoma, kad gyveno dar priešistoriniais laikais ir nepasikeitė per 250 milijonų metų. Didysis eršketas gali gyventi iki 100 metų, tačiau ikrus pradeda gaminti tik sulaukęs 16-os. Suaugusios žuvies ilgis siekia net 4 metrus, o svoris – 1000 kilogramų. 20–25 procentus jos masės ir sudaro ikrai. Deja, dėl milžiniško vartojimo ne vieną šimtmetį buvę laukinės gamtos produktas, ikrai tapo žmonių kultivuojamo žemės ūkio dalimi. Taip nutiko, nes, žlugus Sovietų Sąjungai, nebeliko griežtos žvejybos dėl ikrų kontrolės, tad visi norėjo atsiriekti savo pyrago dalį. Be proto išaugę žvejybos mastai sukrėtė visą ekosistemą, todėl dabar didysis eršketas yra saugoma rūšis. 2014-ųjų metų duomenimis, Rusijoje jų buvo sugauta tik 120. Nykstant eršketams, jų vietą pakeitė lašišinių šeimos žuvys, kurių raudonųjų ikrų kaina yra prieinamesnė vartotojams. Maskvoje už porciją blynų su šiais ikrais sumokėsite nuo 5 eurų, o už ikrų užkandį ir šampano taurę teatre atseikėsite ir 40 eurų. Tik viena gurmaniška pastaba – jų skonis neprilygsta retiesiems eršketams, nes jaučiamas kartokas prieskonis.

Ką turėtumėte žinoti prieš valgydami ikrus? Tradiciškai Vakaruose jiems akompanuoja šampanas arba atšaldyta degtinė - Rusijoje. Ikrų nerekomenduojama vartoti su baltuoju ar raudonuoju vynu, nes jie užgoš ikrų skonį. Jei svajojate ikrų pakabinti šaukšteliu, venkite sidabro – šis irgi gali turėti įtakos skonio suvokimui. Na, o jei norite labiau pasistengti nei vien paserviruodami šaukštelį prie ikrų, galite šalia padėti skrebutį, atšalusių virtų bulvių ar jau pradžioje minėtų blynų.

Ikrų ekspertai taip pat pataria, kaip juos kramtyti. Jei jau investavote į šį delikatesą, pasimėgaukite iki galo. Taigi, kai ikrai atsiduria burnoje, nepulkite kramtyti. Leiskite jiems pasklisti ant jūsų liežuvio, švelniai prispauskite prie gomurio ir pajauskite pradinį aromatą. Tada šiek tiek stipriau spustelėkite liežuvį prie gomurio, pajauskite pokštelėjimą ir tai, kaip ikrai išlaisvina savo sviesto konsistencijos turinį. Pabūkite degustatoriai – pabandykite nustatyti kuo daugiau skonių, kurie atsiskleidžia: sviesto, riešutų, žemės, druskos, žuvies ir panašiai. Galiausiai viską nurykite, tik nesustokite kvėpuoti pro nosį, nes taip maksimaliai galėsite mėgautis ikrų skoniu. Nebijokite, kad ikrai gali jums nepatikti – svarbiausia, mėgaukitės ragavimo procesu!

https://www.ziniuradijas.lt/laidos/kas-skanesnio-sefe/prasyciau-saukstelio-ikru?video=1

 

DDŽIOJI LAŠIŠŲ ŽŪKLĖ

 

Vasarą Kurilų ežere, pietinėje Kamčiatkoje, paukščiai ir lokiai pradeda didžiąją žūklę. Į gimtąjį ežerą iš jūros grįžta neršti pusantro milijono lašišų nerkų.

Iš ugnies ir pelenų

Kadaise Kurilų ežero vietoje stūksojo vulkanas. Jį vadino Alaidu. Jis buvo toks aukštas, kad aplinkiniams kalnams užstodavo saulės šviesą. Už tai kaimyninės viršūnės jo nemėgo. Alaidui įkyrėjo priekaištai ir jis nuėjo į vandenyną, kad galėtų sau ramiai stovėti vienas.

Vulkanas sunkiai žingsniavo, palikdamas įkandin savęs gilius pėdsakus, ir juos užpildydavo vanduo. Taip atsirado Oziornojės upė, ištekanti iš Kurilų ežero ir įsiliejanti į Ochotsko jūrą. O pats Alaidas (2339 m aukščio kalnas) ir dabar tebestyroja Ramiajame vandenyne Kurilų salyno Atlasovo saloje. Ankstesnėje jo vietoje Kurilų ežere liko vien akmeninis pėdsakas – Alaido Širdies salelė...

Beveik prieš tris šimtmečius, kai po Sibirą keliavęs Georgas Vilhelmas Steleris (1709-1746) užrašė šią legendą, jaunieji itelmenai juokėsi iš naivių senukų, tikinčių tokiomis pasakomis. Tačiau dabar jau žinoma, kad Kurilų ežeras tikrai yra vandens užlieta milžiniška įduba – kaldera. Ji susidarė apytikriai prieš pusaštunto tūkstančio metų po galingo ugnikalnio išsiveržimo. Tada virš Kamčiatkos pusiasalio pietinio iškyšulio pakibo deginantys tumulai – išsilydžiusių pelenų ir uolienų nuolaužų debesys. Tuos pelenus vėjas nunešė tūkstantį kilometrų nuo išsiveržimo židinio. Jie nusėdo Sibiro rytinėje pakrantėje, ten, kur dabar yra Magadanas.

Georgas Steleris buvo pirmasis keliautojas europietis, pamatęs Kurilų ežerą. Vokiečių mokslininkas, gavęs Peterburgo mokslų akademijos adjunkto vardą, daug nuveikė Rusijos labui. Jis dalyvavo Vituso Beringo ekspedicijoje prie Amerikos krantų (1741 m.) ir antrojoje Kamčiatkos ekspedicijoje (1743 m.). Savo knygoje „Kamčiatkos žemės aprašymas“ G. V. Steleris užsimena apie Ksu ežerą, apsuptą “rūkstančių kalnų”. “Kurilų ežeru jis pavadintas klaidingai. Taip atsitiko todėl, - aiškina knygos autorius, - kad gyventojai, įsikūrę prie pat ežero ir jo apylinkėse... buvo pavadinti tuo pačiu vardu, kaip ir toli gyvenę saliečiai – kušiai, kuriuos kazokai pavertė kuriliečiais, nors iš tikrųjų tuos gyventojus sudaro tikrieji itelmenai ir kamčiadalai.“

G. V. Steleris pasirodė esąs teisus priskirdamas Ksu patiems didžiausiems Kamčiatkos ežerams. Kurilų ežeras – antrasis pagal dydį (77 kv. km) gėlasis pusiasalio ežeras. Be to, tai pati giliausia kaldera visoje šiaurės rytų Azijoje – iki 306 metrų.

Žuvų antplūdžio metas

Kiekvieną vasarą Oziornojės upės vandenys kunkuliuoja ir putoja – tai šimtai tūkstančių žuvų grįžta neršti į gimtąjį ežerą. Kurilų ežeras yra didžiausia nerkų neršykla visoje Azijoje.

Jeigu keliausite į Kamčiatką, nepraleiskite šio įspūdingo vyksmo. Kai nerkos plaukia neršti, upės vanduo tarytum užverda. Kalbama: irklą įleisk į vandenį – stovės stačias.

Štai kaip žuvų antplūdį aprašė kitas antrosios Kamčiatkos ekspedicijos dalyvis, gamtos tyrinėtojas Stepanas Krašeninikovas: “Visos žuvys vasarą eina iš jūros į upes tokiais galingais srautais, kad atrodo, jog upės patvinsta išsiliedamos iš krantų, teka iki pat vakaro, kol žuvys liaujasi plaukę į jų žiotis”. Tokius vaizdus S. Krašeninikovas regėjo XVIII a. viduryje, ir iki pat XX a. pradžios toks aprašymas nebuvo nė kiek perdėtas. Dar ir dabar, kai žuvų Kamčiatkos upėse gerokai sumažėjo, toks vaizdas, kaip ir anksčiau, kaitina vaizduotę.

Nuo liepos pabaigos ir iki vasario pradžios į Oziornojės aukštupį pakyla pusantro milijono nerkų. Jos įveikia tūkstančius kliūčių, kad paleistų palikuonis ir žūtų. Kaip įnirtingai ir atkakliai tos žuvys plaukia pasitikti mirties.

Kai tik nerkos iš sūraus vandenyno papuola į upės srovę, visas jų organizmas persitvarko. Žuvys nustoja maitintis ir per kelias savaites praranda visą energiją, sukauptą vandenyne. Sidabrinius žvynus pakeičia ryškiai raudona “apranga”, ant nugaros atsiranda kupra, o ant išsiklaipiusių žiaunų išauga dantys... Žuvų kūnai išmarginti randų ir žaizdų, pelekai sudraskyti. Bet niekas negali jų sustabdyti – nenumaldomas instinktas verčia nerkas plaukti tolyn, kad pasiaukotų dėl ateinančios kartos gyvenimo.

Sunki kova dėl palikuonių

Kiekviena nerka sugrįžta į tą vietą, kurioje ji kadaise gimė. Čia žuvys pradeda savo paskutinį šokį. Patinas plaukioja aplink patelę, o ji irgi kandžiodama jo pilvą ir žiaunas, suka ratą po rato, kol uodega iškasa duobelę dugne. Kai lizdas paruoštas, o partnerių susijaudinimas pasiekia apogėjų, patelė išmeta ikrus ir greitais uodegos mostais “paslepia pėdsakus” – duobutę užkasa akmenėliais ir smėliu.

Patelė padeda apie du tūkstančius ikrelių (kartais keliuose lizdeliuose) ir apvaisina juos skirtingi patinėliai. Taip žuvys didina savo palikuonių šansus išgyventi: juk iš visos tų ikrelių gausybės tik nedaugelis taps suaugusiomis lašišomis.

Ikrelių ir mailiaus tyko daugybė pavojų. Lizdus ardo kitos patelės, neršti atplaukusios vėliau, taip pat godūs šlyžiai ir šalviai, dar ir vandens paukščiai. Iš dviejų tūkstančių ikrelių subręs tik apie šimtą lervų ir tik pusė jų po metų ar dvejų pasieks jūrą. Oziornojės žemupyje nerkų lervos tampa lengvu žuvėdrų grobiu, daugelis žūva neprisitaikiusios gyventi sūriame vandenyje. Ir galiausiai tik trys dešimtys jaunučių lašišų iš “teorinių” dviejų tūkstančių tęs savo kelionę į Ramiojo vandenyno šiaurę. Ten, Komandorų salyno vandenyse, nerkos bręs ir didės.

Po trejų ar ketverių metų jūrinių klajonių nerkos vėl pasuka į savo gimtąją upę. Ir tame kelyje jų ne viena žūva. Trečdalis neršiančių žuvų patenka į žvejų tinklus, dar apie trečdalį suryja plėšrūnai. Nemažai žuvų bangos išmeta į krantą ar sužeidžia dugno slenksčiai. Geriausiu atveju tik dešimt žuvų iš vienos dėtuvės išvys Kurilų ežerą.

Šleivakojai – miklūs žvejai...

Didžiulis lašišų kiekis ežere – nuo šešių iki aštuonių milijonų žuvų – padeda išgyventi ir augti kitiems gyvūnams.

Didžioji neršto migracija ant Oziornojės upės krantų ir prie Kurilų ežero suburia ruduosius lokius, kamčiatkines ugniaspalves lapes, žuvėdras, baltapečius jūrinius erelius, gulbes giesmininkes... Regis, visi paežerės ir upės baseino gyventojai minta vien ikrais ir žuvimis. Netgi kiškiai!

Išbadėję per ilgą žiemos miegą ir sunkų pavasarį, lokiai užsiima vietas ant krantų prieš kelias savaites iki neršto pradžios. Jie apskritai nelinkę su kuo nors bendrauti – stengiasi šalintis net vienas kito ir žūklauja visada pavieniui. Bet dėl itin geidžiamo skanėsto tenka susitaikyti su savo gentainių kaimynyste. Kartais, medžiotojų azarto pagauti, lokiai net stumdosi šonais. Tačiau iki grumtynių prieinama retai: konkurentai žino, kad ėdesio užteks visiems.

Kai pagaliau prasideda didysis žuvų plūsmas upe aukštyn, lokiai gali ėsti iki soties ir kada užsinori. Pirmąsias dienas dar atsiliepia priverstinis ilgas badavimas, tad plėšrūnai tiesiog iššiepę nasrus puola į vandenį paskui kiekvieną žuvį.

Atrodo, kad upę apėmė chaosas, bet toks įspūdis yra klaidingas. Lokiai “laikosi tvarkos”: vieni užsiima “povandenine žūkle”, kiti braido po pakrantę. Pačiose žuvingiausiose vietose šeimininkauja stambūs patinai, o lokės su lokiukais ir kitais dar nesutvirtėjusiais jaunikliais stengiasi laikytis atokiau nuo tų “žvejų”.

Kiekvienas lokys turi savus žvejybos metodus. Ten, kur seklu, jie paprasčiausiai vejasi nusižiūrėtą žuvį, apsvaigina ją letenos smūgiu arba griebia dantimis. Kartais lokiai įsidėmi grobį dar ant kranto: pastebėję sužibėjusį vandenyje nugaros peleką, šoka ant nerkos iš viršaus ir prispaudžia ją letenomis prie dugno. Yra ir “narų”: tie panardina savo galvą į vandenį ir atsimerkę eina ieškodami lašišų. Jauni, nepatyrę arba tiesiog ne tokie apsukrūs šleivakojai susirenka ant kranto jau išneršusias ir nugaišusias žuvis.

Pirmąsias “žuvies” dienas lokiai be pertraukos būna prie upės. Žvejiškas azartas jų neapleidžia net tada, kai jie pasisotina. Pradžioje šie žvėrys žuvį suryja visą. Paskui, kai jau alkis numalšintas, jie darosi išrankesni: eina žvejoti, kai pradeda temti, o pagavę lašišą, suėda tik jos smegenis, riebią odą ir ikrus. Be šių labai kaloringų delikatesų šleiviams būtų sunku perkęsti laukiančią ilgą žiemą.

Persekiodami neršiančias žuvis, rudieji šleivakojai per vasarą apeina visą Kurilų ežerą: nerštas prasideda vakarinėje pakrantėje prie Oziornojės ištakų, “apjuosia” ežerą traukdamos į Šiaurę, paskui – į rytus ir pietus.

Įpusėjus rugpjūčiui, Kamčiatkos lokiai palaipsniui keičia savo mitybą – leidžiasi uogauti. Tuo metu jau sunoksta sausmedžių, šermukšnių uogos, girtuoklės, varnauogės. Ir tiktai pusiasalio pietuose, Kurilų ežere, žuvų puota tęsis iki pat vasario.

Žuvauti mėgsta ir paukščiai

Žiemą prie ežero atskrenda gulbės giesmininkės, antys ir jūriniai baltapečiai ereliai – Kamčiatkos pasididžiavimas. Tie galingi gražuoliai medžioja rytais. Auštant ereliai susispiečia aplink nerkų nerštavietes ir budriomis akimis nusitaiko į pusgyves lašišas, kurias srovė nubloškė prie kranto arba nunešė ant seklumų. Nejudėdami tupi ereliai ant pakrantės medžių: kaip juos nekamuotų alkis, pirmieji ant ledo jie nusileidžia retai.

O šarkos ir varnos nekantrauja kuo greičiau pasmaguriauti. Dar tamsoje jos susirenka ant ledo kraštų. Gyvos nerkos viena varna pagauti nepajėgia, ir nugaišusios iš vandens ištraukti negalėtų. Užtat keli paukščiai kartu – gali! Kelios varnos vikriai ir be vargo išvelka ant ledo apsnūdusią ir nusilpusią žuvį. Ne tokios apsukrios jų giminaitės sukelia kurtinantį triukšmą. Tai – signalas pradėti medžioklę.

Dešimtys erelių akimirksniu nuo medžių suskrenda ant ledo krantų ir akylai stebeilijasi į vandenį. Vienas jau nusižiūrėjo vos gyvą nerką ir tuoj pat griebė ją aštriais nagais. Suspaudęs ją viena letena iš šokuodamas kita, “žvejys” plasnodamas sparnais velka žuvį toliau nuo plono ledo krašto. Paskui sugriebia savo laimikį stipriau ir, dangstydamasis didžiuliais sparnais, imasi draskyti jį aštriu kaip peilis snapu.

Tačiau ramiai pasmaguriauti jūros ereliui vis tiek nepavyko: visas tuzinas jo gentainių, šokdami vienas per kitą, bando išplėšti grobį. Jo šeimininkas, prisidengęs sparnais ir nuleidęs galvą, nepasiduoda.

Tą minutę netoliese ant medžio šakos tupėjęs senas jūrinis erelis puolė ir it akmuo nukrito ant žuvies “savininko”. Plunksnuočių grobuonių gauja vėl puolė į ataką, tikėdamiesi nugvelbti savo kąsnį. O šalia zuja šarkos ir varnos: laukia patogios akimirkos, kad galėtų pagriebti dalį žuvies iš besipriešinančių.

Tačiau senasis erelis visus apmovė: grumtynių įkarštyje pasitraukė į pašalį ir lūkuriavo. Nutaikė gerą progą ir vėl puolė laimikio šeimininką. Dar akimirksnis – ir laimikis jau atsidūrė klastūno naguose. Vos vos pakilęs su sunkia žuvimi, jis nutūpė ant kaimyninio medžio atsikvėpti. O paskui, atgavęs ankstesnę išdidžią ramybę, pradėjo neskubėdamas doroti užkariautą grobį.

Gulbės ir antys žvejoja kitaip: jos ardo lašišų lizdus. Aršesnės įsibrovėlės yra gulbės. Jos pirmos suranda neršto lizdus, savo letenomis nurausia dangą ir vikriai semia snapu ikrus.

Aplink gulbes kaip šakalai prie liūtų susispiečia antys klykuolės ir dančiasnapiai, kad surytų likučius. Žuvėdros snapais drasko ir lesa nugaišusias žuvis. Net zylutės ir bukučiai nepraleidžia progos ir guviai lesa ikriukus bei žuvų liekanas, pamestas didesnių sparnuočių.

 

Žuvų ežere pavasarėjant vis mažėja. Jūriniams baltapečiams ereliams, gulbėms giesmininkėms ir antims metas grįžti namo, į Kamčiatkos šiaurę. Dar po kurio laiko iš savo migių išsiropš rudieji lokiai. Tarp jų bus ir mažylių, kurie pirmą kartą nusileis nuo kalnų ir Oziornojės upės žiotyse pamatys neršti plaukiančias žuvis. Norisi tikėti, kad taip gyvybės ratas suksis metų metus, iš kartos į kartą.

http://klaipeda.diena.lt/dienrastis/pasaulis/didzioji-lasisu-zukle-111244

 

 

LIETUVIŠKI LYDEKŲ IKRAI

 

Daug kam atrodys netikėta, bet dar prieš šimtą metų Nemune būdavo pagaunami eršketai, sterlės, trimetriniai šamai. O kitose upėse gaudydavo lašišas, šlakius, upėtakius, kiršlius, šapalus.

Ir nors ant turtingųjų miestiečių stalo netrūkdavo juodųjų eršketų (eršketus gaudydavo Nemune), raudonųjų lašišų ikrų, tačiau paprasti miestiečiai labiausiai vertino lydekų ikrus, kurių kiekviena šeima galėdavo pavasarį pasigaminti atsargoms.

Yra aprašyta, kaip dviems vyrams įnešus į Radvilų rūmų virtuvę lydeką ir neatsargiai perpjovus jos pilvą, ikrai pasklido virtuvės grindimis, o susėmus, ikrų buvo pusantro kibiro...

 

Patiekalui reikės: 200 g lydekos ikrų, 1 šaukštelio druskos, 1 šaukštelio 6% acto, aliejaus.

Gaminimas: Išdarant lydeką atidžiai, kad nepažeisti tulžies ir neaplieti jos kartėliu ikrų, ikrus su visu plėvelės maišeliu išimti. Puode užvirinti vandenį, puodą nukelti nuo kaitrės ir į jį sudėti ikrus.

Kai vanduo atvės, nuo ikrų nurinkti plėveles ir juos nuplauti po tekančiu vandeniu. Po to didesnį sietą iškloti šlapia marle, ant jos supilti ikrus, suėmus marlės kraštus, išimti iš sieto ir pasiūbuoti į šonus. Plėvelių likučiai prikibs prie marlės. Ikrus išberti į kitą indą, marlę švariai išplauti, iškloti sietą, ant marlės suberti ikrus, juos nuplauti vandens čiurkšle. Tada suėmus marlės kraštus, išimti iš sieto ir pasiūbuoti į šonus. Plėvelių likučiai prikibs prie marlės. Sietą ir marlę švariai išplauti nuo prikibusių plėvelių. Jei ikrai jau subrendę – užteks kelių plovimų, o jei ne, tai net 5–6 kartus.

Išvalytus ikrus kelis kartus perpilti karštu, bet ne verdančiu vandeniu ir leisti vandeniui nutekėti. Galiausiai pagal skonį paruošti druskos tirpalą (aš dar dedu šaukštelį cukraus). Paruoštus ikrus sudėti į išplikytus stiklainius, užpilti aliejumi ir laikyti šaldytuve. Po 2–3 dienų ikrus galima vartoti. Taip paruoštus ikrus galima laikyti šaldytuve net metus laiko.

Lietuviai vaišėms šviežius lydekų ikrus išmaišydavo su smulkiai kapotais svogūnais. Svogūnus rinkdavosi ne aitrius, o saldesnius ir jų dėdavo pusę tiek, kiek ikrų, išmaišydavo su penkis kartus mažesniu kiekiu aliejaus (dilgėlių, kanapių arba sėmenų), pagardindavo actu, druska ir maltais juodaisiais pipirais.

Kauno Šančių žvejai nuo lydekų ikrų nurinkdavo plėves, sudėdavo į litrinį stiklainį, ir užpildavo šaukštą druskos. Kai susidarydavo sūrymas (rasalas), jį nupildavo. Taip darydavo kelis kartus, po to ikrus atsargiai suspausdavo, užpildavo saulėgrąžų aliejumi taip, kad apsemtų. Šitaip paruoštus ikrus pirkdavo žydai, nes šie tikdavo jų košeriniam maistui. Be to, taip paruošti ikrai vėsesnėje vietoje išsilaikydavo iki keturių mėnesių. 

 

https://www.lzinios.lt/lzinios/Ekonomika/kuciu-patiekalas-lietuviski-lydeku-ikrai/212348

 

 

IRANO BRANGIAUSIO EKSPORTO RIZIKA

Kaspijos jūra tarp Irano pietuose ir Rusijos rytuose, yra ne tik turtinga nafta bei natūralių dujų rezervais, tačiau tai yra ir pasaulyje didžiausia natūtrali Didžiojo eršketo buveinė, kuris yra labiausiai žinomas dėl garsiųjų eršketo ikrų. Ši senovinė žuvis, dažnai yra apibūdinama kaip gyva fosilija, kadangi, manoma, ji plaukiojo Kaspijos jūra dar dinozaurų laikais.

Tačiau vis labiau prastėjanti Kaspijos jūros būklė verčia imti kalbėti apie šios žuvies išnykimą. Svarbiausia problema čia – iki šiol neapibrėžtas Kaspijos jūros statusas. Irano aplinkosaugos aktyvistai bei mokslininkai jau gan ilgai perspėja, jog būtent tai neleidžia jiems aiškiai apibrėžti bei tvarkyti taršos, per didelės žvejybos apimties ir brakonieriavimo, kas sąlygoja tai, jog eršketai gali greitai iš vis išnykti.

 Esmail Kahrom, Irano Aplinkosaugos Organizacijos vadovo patarėjas, teigė, jog šie faktoriai natūraliai išeina iš to, jog dar 1952 metais Sovietų Sąjunga pastatė kanalą, kuris sujungė Kaspijos jūrą su Juodąja jūra per Volgos ir Dono upes. Šis kanalas, pasak Kahrom, kenkia biologinei įvairovei ir didina užterštumo lygį Kaspijos jūroje. „Pats kanalas ir laivai plaukiantys per jį, atgabena teršalus ir invazines rūšis. Viena iš invazinių rūšių yra Mnemiopsis leidyi- medūzos, kurios dar 1999metais per Volgos – Dono kanalą įplaukė į Kaspijos jūrą iš Juodosios jūros, Jos minta šprotais, kurie yra pagrindinis maisto šaltinis eršketams ir ruoniams“.

Iki 1991 metų Kaspijos jūrą dalijosi dvi valstybės – Sovietų Sąjunga ir Iranas, kurios jūrinę sieną buvo nustačiusios 1921 ir 1940 metų sutartimis.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo greta Irano atsirado keturios valstybės – Rusija, Azerbaidžanas, Turkmėnija ir Kazachstanas.

 Kaspijos jūrą reikėjo perdalyti, bet kaip tai padaryti, nesutariama iki šiol. Netgi neaišku, kokiais tarptautinės teisės aktais remtis, nes Kaspijos jūra iš esmės yra didžiausias pasaulyje ežeras, mat nesijungia su pasauliniu vandenynu. O nustatant valstybių sienas jūrose ir ežeruose, taikomos skirtingos tarptautinės teisės normos. Ežerams taikoma kitokia sąvoka – vidaus vandenys, kuriems netaikomos tarptautinės jūrų teisės normos. Ežerai dalijami su jais besiribojančių valstybių tarpusavio susitarimais. Čia nėra neutralių vandenų, kuriuose be suvaržymų gali plaukioti kitų valstybių laivai ir t. t.

Siekiant išsaugoti Didžiuosius eršketus buvo pasirašyta keletas juos saugančių aktų, tačiau pasakm Esmail Kahromo iki galo jų taip ir nepavyko įgyvendinti.

Pavyzdžiui pagal tarptautinę teisę yra žinoma, kad Didieji eršketai gali būti gaudomi ne jaunesni kaip 9metų amžiaus. Taigi, turėtų būti naudojami žvejybos tinklai, kurie turi atitinkamą tinklo akies dydį 9 metų amžiaus žuvims. Tačiau keliaujant visa Kaspijos jūros pakrante pamatysite, kad restoranai ir kavinės siūlo eršketus ne didesnius kaip 2, 3 arba 4 metų amžiaus.

 

Mažėjanti eršketų populiacija bei jų žvejybos draudimai taip pat reiškė mažėjantį Irano ikrų eksportą. Pagal 2010 m paskelbtą ISNA naujienų agentūros ataskaitą, Irano ikrų eksportas smuko nuo 38 tonų  (1383 Irano metų  (kovo 2004- kovo 2005m) iki vos 344 kilogramų per pirmuosius 10 mėnesių (Irano 1388 metų (kovo 2009- kovo 2010 m).

Norėdama gelbėti situaciją, Irano žvejybos organizacija siekė padidinti eršketų populiaciją juos veisiant dirbtiniu būdu ir  tada paleidžiant  į Kaspijos jūrą. Tačiau pasak Irano kooperatyvų vandens ūkio produkcijos ir eksporto sąjungos direktoriaus Arsalan Ghasemi šios priemonės buvo nesėkmingos dėl to, kad trūksta "strateginės vizijos."


Tuo tarpu Hassanas Salehi, Irano žuvininkystės vadovas, praėjusių metų gegužę pareiškė, kad Irane buvo pagaminta 2 tonos eršketų ikrų praeitais Irano metais ( kovo 2015-kovo 2016), pridurdamas, kad pusė jų buvo eksportuota, ir gauta 1,7 mln $.

http://www.al-monitor.com/pulse/originals/2017/02/iran-black-gold-caviar-sturgeon-extinction-caspian-sea.html

 

 

DIDIEJI ERŠKETAI

Juodieji ikrai- vienas brangiausių ir labiausiai vertinamų delikatesų. Išgaunami jie iš Didžiųjų eršketų (lot. Huso huso, angl. Beluga sturgeon).


Tai unikalios žuvys išgyvenusios milijonus evoliucijos metų. Manoma, kad eršketinės žuvys pergyveno dinozaurų erą ir egzistuoja ne mažiau kaip 250 mln. metų. Šios žuvys dar ir ilgaamžės- gyvena iki 100– 150 metų.
Nors žinoma, kad Didžiųjų eršketų pasitaikydavo iki 2000kg ir 9m ilgio, o neršto metu jų būdavo tiek, kad sunkiai praplaukdavo laivai, dabar retai pavyksta pastebėti didesnius nei 200kg. - per daug pavojinga tapo keliauti į nerštavietes...


Pvz.:1922m. Kaspijos jūroje sugauta Didžiojo eršketo patelė, jos svoris 1224kg, Ikrai svėrė 146,5kg. Dar kartą tokia milžinė buvo sugauta 1924m., taip pat Kaspijos jūroje, joje buvę ikrai svėrė 246kg., paskaičiuota, kad ikriukų turėjo būti apie 7,7mln.
Didieji eršketai veisiasi Juodojoje, Kaspijos, Azovo rečiau Adrijos jūrų vandenyse. Didieji eršketai neršti plaukia iš jūros į gėlus vandenis. Dažniausiai neršia Volgos, Dono, Dunojaus, Dnepro, Dnestro upėse. Rečiau sutinkama Uralo, Kuro, Tereko upėse. Mūsų laikais eršketų veisimosi vietos labai apribotos hidroelektrinių užtvankų. Buvo laikai kai didijį eršketą buvo galima sutikti tokiose upėse kaip Oka, Kama, Sura.

 

 

SRAIGIŲ IKRAI 

Kaip galvojate, kas pirmieji sugalvojo, kad sraigių ikrus galima naudoti  virtuvėje?

Be abejo- Prancūzai! 

Nors yra duomenų, kad jau senovės Egiptiečiai bei Romėnai juos vadino „Afroditės perlais“ , bet tik 1987m. Dominykas Pierus (Dominique Pierru) atkreipė dėmesį į vynuoginių sraigių ikriukus.

 Sraigių ikrai kelią į pripažinimą skynės sunkiai. Prancūzijoje eršketų ikrų importuotojai neleido sraigių kiaušinėlių vadinti ikrais, todėl Prancūzijoje sraigių ikrai vadinami- “miško perlais”, ir tik eksportui ruošiami- “sraigių ikrai”.

Sraigių ikrai- kiek didesni už lašišos, o skonis gal būt primena eršketų juoduosius ikrus. Nors žinovai apibūdina kiek kitaip ir kur kas poetiškiau :

 “Lengvas rudens skonis su švelniomis miško gaidelėmis“  „ Miško gaiva po rudeninio lietaus, grybų ir ąžuolo lapų kvapas“...

Šiandien sraigių ikrų galima paragauti pačiuose geriausiuose pasaulio restoranuose. Ikrus ypač vertina Ispanijos, Prancūzijos, Japonijos ir Amerikos kulinarai.

Paprastai sraigių ikrai patiekiami su trumais, juoda duona ir šalavijo lapais.

Sraigių ikrų kaina ~2 000- 2 500JAV dolerių už kilogramą.

 

LYDEKOS IKRUS SŪDOME PATYS

Kai už lango šypsosi pavasaris, didelė tikimybė, kad žvejo virtuvėje atsiras ikrų. Ką gi skanaus galima iš jų pagaminti?

Žuvų ikrai-  tai, ko gero, pati skaniausia žuvies dalis. Ir jais mėgautasi jau gilioje senovėje.

Pavyzdžiui Carinėje Rusijoje kilmingieji gelsvų atspalvių retus lydekų ikrus vertino labiau nei tamsius eršketų, dar išskirdami nebent eršketų albinosų arba labai šviežius didžiųjų eršketų ikrus...
Tikrai, lydekos ikrai gali drąsiai konkuruoti su raudonaisias ikrais.Tad jeigu žvejyba nusisekė- tiesiog būtina pasūdyti lydekaičių ikrų.

Ikrų sūdymas gamtoje

Ikrus pasūdyti gamtoje taip pat paprasta, kaip ir namų sąlygomis. O svarbiausia, kad tai suteiks daug džiaugsmo ir tik švieži ikrai gali būti tokie skanūs. Sūdymo procesas užtruks 20-30min.

Pradžioje švelniai perpjauname ikrų plėvelę, sudedame ikrus į indą (geriausia į gilią lėkštę ar puodą) ir užpilame pasūdytu verdančiu vandeniu. Vienam litrui vandens 2 šaukštai druskos. Nerekomenduojama mėginti ikrus nuo plėvelės gramdyti peiliu, nes trečdalis ar dar daugiau ikrų bus sutraiškyta ir jie jau bus netinkami sūdyti

Toliau maišome šakute ir stengiamės ant šakutės surinkti ikrų plėvelę. Kol jūs maišote, ikriukai išbrinksta, atsiskiria vienas nuo kito, prisigeria sūrymo. Tuomet vandenį atsargiai nupilame, kad pasišalintų visi į paviršių išplaukę nešvarumai. O likusius ikriukus supilame į kiaurasamtį, ar išpilame ant marlės, kad nuvarvėtų likęs vanduo. Valgyti tokius ikrus galima su skrebučiu ir sviestu ar tiesiog kabinti šaukštu be jokių priedų. Tik reikia prisiminti, kad taip paruoštus ikrus reikia greitai suvartoti. Bet toks skanumynas paprastai akimirksniu išgaruoja- sugesti niekada nespėja.

Ikrų sūdymas namų sąlygomis.

Namuose taip pat galime paruošti sūdytus ikrus, naudojant aukščiau išdėstytą receptą. Tik namų sąlygomis ikrus galime paruošti taip, kad jie išsilaikytų keletą savaičių.

Pradėsime nuo to, kad nuo ikrų plėvelės galime nenuimti. Dedame ikrus į indą, užpilame verdančiu vandeniu. Jeigu ikrai kvepia dumblu, karštas vanduo puikiai panaikins šį nemalonų kvapą. Be to žus mikrobai.

Toliau.

Imame mikserį ir gerai išplakame, visa plėvelė lieka ant mikserio šluotelės, o ikriukai lieka sveiki. Nupilame vandenį, tuo pačiu pašaliname visus nešvarumus, kurie išplaukia į vandens paviršių. Po to keletą kartų perplauname ikrus šaltu vandeniu vis nupildami paviršinį vandenį, taip pašaliname mažus plėvelės gabalėlius, kurie atsiranda vandens paviršiuje. Perplauti reikia 10-15 kartų.

Nupilame vandenį ir matome, kad ikriukai tapo panašūs į soros kruopas ir savo spalva ir dydžiu. Supilame ikrus ant marlės ir paliekame, kad nubėgtų vanduo. Po 20min ikrus dedame į puodą ir sūdome smulkia druska (be jodo) pagal skonį. Patys skaniausi ikrai- mažai sūdyti, bet jie nagali ilgai laikytis. Todėl geriausia ikrus padalinti pusiau. Vienus pasūdyti negausiai- greitam vartojimui. Kitus pasūdyti didesniu druskos kiekiu- ilgesniam vartojimui. Pasūdome, gerai išmaišome šaukštu. Ikriukai tarsi „užputoja“.

Palaipsniui ikrai tampa skaidrūs- gražios gintarinės spalvos. Dedame ikrus į šaldytuvą 5-6valandoms, o tada jau galime drąsiai vartoti.

Tai klasikinis receptas, bet kaip visuomet galime kiek pafantazuoti. Pavyzdžiui daugelis ne tik sūdo ikrus, bet ir prideda pipirų ir netgi šiek tiek cukraus.

Be to, kai ikrus pasūdome, galima pridėti sviesto, įpjaustyti krapų ir atsargiai išmaišyti mikseriu. Tokį ikrų faršą tepti ant paskrudinto skrebučio. Tikrai skanu.

 

 

 


Šioje kategorijoje nėra prekių.